Dvi detales, kurias lengva nepaisyti temperatūros jutiklių
Apie temperatūros jutiklio principą ir montavimą buvo pasakyta daug, ir dauguma žmonių tai jau gerai žino, tačiau yra dvi detalės, kurias lengva nepastebėti naudojant temperatūros jutiklį. Viena yra jos darbinė temperatūra, o kita - įterpimo gylis.
Normalus temperatūros jutiklio elemento veikimas turi atitikti jo veikimo sąlygas, iš kurių viena yra darbinė srovė. Kadangi temperatūros jutiklis turi varžos vertę, kai srovė teka per temperatūros jutiklio elementą, bus energijos nuostoliai ir šilumos susidarymas, todėl norint sumažinti temperatūros matavimo paklaidą, kurią sukelia pats jutiklis, todėl būtina kiek įmanoma sumažinti jutiklio įkaitimą esant normaliam jutiklio veikimui. Štai kodėl temperatūros jutiklį reikia naudoti esant pastoviai silpnai srovei. Taigi, pavyzdžiui, normali darbinė platinos šiluminės varžos srovė yra 5MA, tačiau mūsų rekomenduojama darbinė srovė yra 1MA. Priežastis yra sumažinti matavimo paklaidą, kurią sukelia savaiminis temperatūros jutiklio elemento pašildymas. Kai srovė yra pastovi, išėjimas turi tiesinį ryšį tarp temperatūros ir elektrinio potencialo.
Temperatūros jutiklio įdėjimo gylis taip pat yra problema, kurios lengva nepaisyti. Kai kurie klientai reikalauja, kad įterpimo gylis būtų nedidelis, tačiau skersmuo būtų palyginti didelis. Tai yra neprotinga, ypač esant aukštai temperatūrai, kuri nėra patartina. Teoriškai kalbant, temperatūros jutiklio įdėjimas Gylį paprastai galima nustatyti atsižvelgiant į faktinius poreikius. Mažiausias įterpimo gylis neturėtų būti mažesnis nei 8–10 kartų didesnis už temperatūros jutiklio apsauginio vamzdelio skersmenį. Tik tokiu būdu temperatūros jutiklio veikimas gali būti stabilus.
Norint pasirinkti ir naudoti temperatūros jutiklį, reikia žinoti temperatūros jutiklio darbinę srovę ir įdėjimo gylį. Jei nepaisysite šių dviejų detalių, lengva sukelti nestabilų veikimą ar net sugadinti temperatūros jutiklį.
